nesupratau

kas ir kur
alpaku veisimas

Alpakų veisimas

Alpakų patelė po 11 mėnesių ir dviejų savaičių trunkančio nėštumo susilaukia vieno jauniklio. Po apsivaikavimo, jeigu yra patinas, paprastai patelė per porą savaičių vėl pastoja ir, maitindama pienu iki metų amžiaus jauniklį, laukia kito. Taigi, alpakų patelės nuolat nėščios ir nuolat maitina jauniklį iki gims sekantis, o vyresnėlis bus atstumtas nuo jos duodamo pieno. Tad gali kilti klausimas, ar alpaka gali duoti pieno, kad ją galima būtų melžti kaip, sakykim, ožką. Alpaka gali duoti pieno ir jų alpakų tėvynėje indėnai jo primelžia nedidelius kiekius nuo kiekvienos jauniklį turinčios patelės. Nors alpakų pienas labai riebus ir maistingas, tačiau jis paprastai fermerių nemelžiamas, o paliekamas jauniklių gerovei. Dauguma veisėjų netgi mano, kad jauniklius nuo patelės reikia atjunkyti, kai jie sulaukia šešių mėnesių amžiaus, kad daugiau maisto medžiagų liktų gimdoje augančiam vaisiui. Nes pusmetinukas alpakiukas kuo puikiausiai gali pramisti vien žole ir šienu, net ir negaudamas motinos pieno. Šiuo klausimu augintojų nuomonės išsiskiria: vieni – teigia, kad reikia nesikišti į natūralų alpakų gyvenimą ir leisti joms pačioms reguliuotis, kiek ilgai jos nori maitinti savo pienu jauniklius, kiti – pasisako už didesnį žmogaus kišimąsi į veisimosi procesų reguliavimą ir pusės metų jauniklius kelioms savaitėms atskiria nuo motinos, kad užtruktų pienas. Galima tik užtikrinti, kad alpakų tėvynėje šie procesai paliekiami savaiminei, gamtos padiktuotai tėkmei.

Andų kalnuose patelės ganosi grupėmis po 30-50, tokiai grupei tenka po vieną patiną. Šis dominuojantis patinas išveja visus jaunus patinus iš bandos, kai šiems sueina vieneri metai, paprastai tuo metu, kai patelė susilaukia naujo mažylio ir vyresnėlis tampa atstumtas nuo motinos pieno, o galiausiai ir haremo patino jis išstumiamas iš bandos. Tokie išvyti jauni patinai buriasi į patinų bandas ir ganosi skyrium nuo patelių.

Patinai dėl patelių gali aršiai kautis ir vienas kitą netgi mirtinai sužaloti. Patinai dėl patelių kaunasi mušdamiesi kaklais ir bandydami priešininką sužaloti panašiais į aštrias iltis šoniniais dantimis, kurie patinams išauga paprastai trečiuose gyvenimo metuose. Kad išvengtų tokių kruvinų kautynių, augintojai paprastai nudilina šių dantų aštrias viršūnes ir tokie kovotojai tampa vienas kitam nepavojingi. Žmogaus atžvilgiu patinai nėra agresyvūs, nes žmogaus nelaiko savo varžovu. Tačiau šiais dantimis patinai gali apginti save ir savo bandas nuo valkataujančių šunų ar vilkų. Alpakos rujų sezono neturi, tad kergtis gali bet kuriuo metu, nes gimdos kiaušinėlių pasiruošimas apsivaisinimui (ovuliacija) įvyksta kergimosi metu. Pastojusi patelė patino daugiau neprisileidžia. Todėl, ar patelė neščia, galima nustatyti pas ją įleidus patiną. Jeigu ji spjaudosi ir mušasi, vadinasi – nėščia. Dirbtinis apvaisinimas, kaip tai būdinga karvėms ir kitiems naminiams gyvūnams, alpakoms netaikomas.

Alpakos gimdo pačios, žmogaus įsikišimas paprastai nereikalingas. Kai patelė ruošiasi gimdyti, paprastai ji nustoja valgyti ir tą rytą prieš gimdymą ji laikosi kiek nuošaliau nuo bandos, dažniausiai gulinėja. Įprasta, kad alpakos gimdo tik iki pietų. Tokius elgsenos „įpročius“ alpakoms suformavo atšiaurus aukštikalnių klimatas, kur temperatūrų svyravimai paros bėgyje ypač dideli, todėl po pietų ar vėliau gimęs šlapias jauniklis nespėtų išdžiūti, atsistoti ant kojų ir sušalęs neišgyventų.

Gimęs jauniklis per valandą išdžiūsta, atsistoja ant kojų ir pradeda čiulpti motinos duodamą priešpienį. Jeigu jauniklis gimsta stiprus, tai po valandos jis jau gali lakstyti ir jūs sunkiai jį bepavysite. Ką tik pagimdžiusi patelė paprastai tampa labai nepatikli šunims ir bet kurį prisiartinusį aršiai veja šalin. Gynybos veiksmai suaktyvėja visoje bandoje, bet kuriam užklydusiam šuniui jos duodą organizuotą atkirtį. Todėl paprastai naminiai šunys, jeigu anksčiau ir buvo linkę draugauti su alpakomis ir prieiti labai arti, tai tuo laikotarpiu turi atsitraukti per pagarbų atstumą nuo alpakų ir jų jauniklių. Teko matyti, kaip vienas aviganis bandė artintis prie gimusio jauniklio, tai jis alpakų patelių organizuotai buvo užpultas, o apspardžius jam šonus, spruko net uodegą pabrukęs. Matėsi, kad šuniui sunku buvo patikėti, kad tokios švelnios ir ramios „avelės“ staiga virto tikrais „vilkais“.