Alpakos yra lengvai dresuojamos žoliaėdis. Iš prigimties alpaka nelinkusi labai draugauti su žmogumi, tačiau palepinus ją skanėstai: skaldytų grūdų sauja, obuolių ar morkos gabaliukų, gana greitai galima patapti jų draugu. Žmogus alpakoms turi ypatingą statusą. Jį laiko vyresniu savo gentainiu. Nors tarpusavyje alpakos ir gali apsispjaudyti, kai nepasidalina maisto ar vietos prie ėdžių, bet žmogų gerbia ir į jį nespjauna. Nebent labai įpykintume ar jas suerzintų vaikai. Bet ir šiuo atveju, jos iš pradžių perspėja spjaudimu į orą. Spjauna ir į užklydusį svetimą šunį, ir paprastai to užtenka, kad šis pasišalintų atokiau nuo jų bandos.

Alpakas galima vedžioti su kantarėliu (antsnukiu). Vienos jų leidžiasi vedamos iškart, o kitos iš pradžių bando muistytis, bet po kelių treniruočių pripranta ir toliau nesimuisto. Uždėjus pavadį su alpaka galima eiti pasivaikščioti po miestą ar po laukus. Jeigu uždėsime bandos vedliui, tai visos kitos eis jam iš paskos.

Alpakos labai ramūs gyvūnai. Jos kiek garsiau šūkteli tik tada kai į teritoriją užeina kažkas svetimas ar pasirodo šuo. Kitu metu jos tik skleidžia labai tylius garsus, kuriais palaiko tarpusavio kontaktus. Kiek intensyviau bendrauja alpaka – motina su ką tik gimusiu jaunikliu.

Dėl tokios ramaus būdo alpakos visame pasaulyje yra dar naudojamos alpakoterapijai. Pastebėta, kad jos žmogui suteikia ypač daug teigiamų emocijų, net ir žmonėms, kurie serga stipria depresija ar kita psichine liga. O vaikų ekskursijos tiesiog negali nuo jų atstoti. Tikrai raminančiai veikia vaizdas, kai būrelis vaikų (o dar su jaunikliais) ganosi žalioje pievoje ir tarpusavyje tyliai šnekučiuojasi. Susitikite su šiais gyvūnais ir pajusite, kaip teigiamai jus veikia ir garsai, ir vaizdai, ir švelnios vilnos paglostymas.