nesupratau

kas ir kur
  • Pradžia
  • /
  • Naujienos
  • /
  • Iš Čilės kalnų atskraidinti egzotiški gyvūnai užkariavo lietuvių širdis
alpakos

Iš Čilės kalnų atskraidinti egzotiški gyvūnai užkariavo lietuvių širdis

Pakanka nors kartą išvysti šiuos gyvūnus ir pajunti, kad įsimylėjai. Taip atsitinka daugeliui žmonių, o paskui jie jau ieško, kur įsigyti, juk alpakos puošia aplinką, nurupšnoja žolę, užaugina puikios vilnos, atveda jauniklių.

Gyvūnai gražūs ir mieli net lašnojant žiemos lietui, ką tik pasivartę šlapiame sniege ar pakilę iš šiaudų tvartelyje. Tuo įsitikinome apsilankę Trakų rajone esančiame Jolantos ir Kęstučio Kuorų ūkyje. Per jį į Lietuvą atkeliavo apie 80 proc. mūsų šalyje auginamų alpakų.

Dabar jų auga jau keliose dešimtyse ūkių, tad tikėtina, kad šių mažiausių kupranugarių giminaičių, besiganančių lietuviškoje vejoje, vis daugės.

Sodyba prie ežero

Jolantos ir Kęstučio alpakas iš pradžių pamatėme parodoje – stilingai apkirpti ir išpuoselėti švarutėliai, taikūs, įvairių spalvų ir dydžių gyvūnai atrodė tarsi gyvi žaislai. Apie tai, kad jie teikia ir praktinės naudos, liudijo čia pat įrengtas siūlų stendas.

Visai neseniai išsirengę pasižiūrėti, kaip alpakos gyvena ūkyje natūraliomis sąlygomis, kelią atradome Jolantos vadovaujami telefonu. Trakų rajone, miškų ir ežerų krašte, slepiasi daug vilniečių sodybų. Ši irgi panašiai įrengta – gražus didelis sklypas paežerėje, kaimiško stiliaus namas, daug vietos, oro, vandens, žolės.

Sodybos teritorija didelė, 3 hektarų, tad joje erdvu, nepaisant nemenkų statinių. Net tvartas, skirtas kelioms dešimtims alpakų, atrodo tarsi nedidukas namelis.

Labai noriu nufotografuoti gyvūnus natūraliomis jų gyvenimo sąlygomis, tad pravėrusi duris kišu vidun fotoaparatą. Laukas, šeimininkė ir atnešto maisto kvapas masina, tad alpakos būreliu pasuka iš tvarto. Mandagiai palaukia, kol pasitrauksiu iš kelio, tuomet apsupa šeimininkę, apibėga ratu tvartą, puola voliotis sniege. Retas kuris gyvūnas pabėgėja toliau nuo kitų, bet ir tas greitai sugrįžta – drauge jiems jaukiau.

Kai kam smalsu iš arčiau apžiūrėti fotoaparatą ir svetimus žmones, tad eina artyn, kitos alpakos tuojau pat prisijungia, o šeimininkė tarsi užkeikimą kartoja: „Nespjaudom, nespjaudom.“ Nežinia, ar jos klauso, ar jų nesuerziname, bet spjūvių patirti netenka. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų, jei bent vienai kiltų tokia mintis. Mat alpakos beveik viską nusižiūri vienos nuo kitos. Pavyzdžiui, viena nueina į savo išvietę, tuojau apsižiūri kita, eina ten pat, paskui ta pačia linkme patraukia ir likusios, išsirikiavusios laukia savo eilės.

„Jos pasirenka kelių kvadratinių metrų plotą ir visada eina ten pat. Mes kas savaitę tą vietą sutvarkome ir turime natūralių trąšų daržams ir vaismedžiams. Tie jų rutuliukai tokie suspausti ir sausi, kad paberti nuo vandens tirpsta pamažu ir nieko neapdegina“, – komentuoja Jolanta.

Juokauja, kad tam tikroje vietoje galėtų įsmeigti užrašą „WC“ ir stebinti visus atvykstančiuosius alpakų intelektu.

Dėl jo, tiesą sakant, abejonių ir taip nekyla, alpakos itin inteligentiškos. Dabar, žiemą, jos gerokai apžėlusios ir atrodo didesnės, o kailį paliesti ypač malonu. Naira, Kalisaja, Smilga, Akacija, Silver, Bruno, mažasis Kedras ir Patriotas, mat pasaulį išvydo liepos 6-ąją, – visos alpakos turi vardus, juk kaip kitaip paskui apie jas kalbėtis?

Tądien lauke buvo drėgna ir alpakos greitai vėl suviliotos po stogu, mat peršlapti, kai vėsu ir kailis džiūva labai ilgai, joms nesveika, gali susirgti plaučių uždegimu. Nors šalčio jos nebijo, šaltosios sausio naktys tvartą atvėsindavo taip, kad rytą vanduo būdavo užšalęs.

auginamos alpakos sniege

Nusižiūrėjo Norvegijoje

„Įsigiję sodybą ir joje nuolat apsigyvenę patyrėme, kad po visos darbo savaitės mieste savaitgalį tenka sėsti į traktoriuką ir daug laiko skirti žolei pjauti. Ėmėme svajoti, kad tą žolę kas nors nuėstų – galvojome apie ožkas ir avis, laimė, nespėjome jų nusipirkti, išsiaiškinome, kad reikės rišti, jei norėsime, kad teritorijoje kas nors išvis galėtų augti. Avys labai greitai veisiasi, o ką paskui su jomis daryti? Mums nepriimtina džiaugtis ėriuku, jį glostyti, o paskui suvalgyti. Taip pat nesmagu užauginus parduoti ir žinoti, kad kažkas kitas suvalgys“, – pasakoja Jolanta.

Tad be gyvųjų žoliapjovių jie vertėsi gana ilgai. Prieš pat alpakas vos neįsigijo porelės lamų – tik iš arčiau pasižiūrėjus suaugę gyvūnai pasirodė labai dideli ir gana smarkūs, gal net agresyvoki. Nesmagu, jei po teritoriją laisvai vaikščiotų apie 120 kg sveriantys gyvūnai, kuriuos nelengva suvaldyti.

„Prieš penkerius metus su šeima keliavome po Norvegiją ir vienoje vietoje pamatėme aptvarą su nepaprasto grožio gyvūnais, puolėme fotografuoti ir negalėjome suprasti, kas jie tokie. Sugrįžę namo pagal nuotraukas išsiaiškinome, kad tai alpakos, ir nutarėme jų įsigyti. Kadangi mūsų šeimą sudaro penki asmenys, nutarėme, kad ir gyvūnų reikia penkių. Dar tą patį rudenį jas atsiskraidinome iš Čilės“, – pasakoja Jolanta.

Kupranugarinių šeimoje yra trys gentys ir šešios rūšys, o alpakos pačios mažiausios, dvigubai mažesnės už lamas. Tesveria 55–60 kg su visa vilna, o jos ant vieno gyvūno būna iki 5 kilogramų, nors ne visa tinkama verpalams.

„Čilėje alpakos auginamos kalnuose maždaug 4 kilometrų aukštyje. Tačiau vietovių joms reikia lygių, kalnais nesikarsto. Jas augina indėnai, vėliau sugena į specialius turgus, kur superka perpardavinėtojai. Tiesiai iš indėnų pirkti būtų pigiau, tačiau tik specialistas gali susigaudyti, kiek iš tiesų alpakai metų – gal dveji, kaip sako, o gal jau visi dvylika. Jos gyvena apie 25 metus, kasmet atveda tik po vieną jauniklį. O kur dar gyvūno sveikata, kokybė, garantijos, juk indėnai dažniausiai net sąskaitų banke neturi, tad perkame iš tų, kuriuos jau pažįstame, pasitikime, buvome susitikę“, – pasakoja Jolanta.

Mat iki šiol banda vis didinama, gyvūnai keičiami dėl spalvos ir vilnos kokybės skirtumų, o ir verslas plečiasi greičiau, nei atvedama jauniklių.

Pirmosios alpakos į šį ūkį atkeliavo 2011 metų spalį, 2012 m. liepą jau susilaukė jauniklių. Šią žiemą tvarte jų palikta 24 – dauguma vaikingų patelių ir du ypač plona vilna apžėlę patinai.

jolanta kuoriene

Charakteris ir pašaras

Alpakos garsiau šūkteli, kai į teritoriją užeina svetimas žmogus ar pasirodo šuo. Tarpusavyje bendrauja tyliais garsais, tik kiek garsiau su ką tik atvestais jaunikliais. Būtent dėl to alpakos tinkamos alpakoterapijai, nes suteikia teigiamų emocijų net ir žmonėms, sergantiems depresija ar psichine liga.

Alpakos labiau linkusios bendrauti vienos su kita, o ne su žmonėmis, tačiau jas galima nesunkiai suvilioti obuoliais ir morkomis.

„Obuolio jos atsikanda kąsniais kaip žmogus, o graužtuką suėda paskutinį. Morkas reikia supjaustyti gabalėliais, nes alpakos dantis turi tik apačioje, viršuje – odos plokštelė, todėl negali atsikąsti“, – pasakoja šeimininkė.

Žmogų alpakos laiko vyresniu savo gentainiu ir elgiasi gana pagarbiai. Nors tarpusavyje gali apsispjaudyti, nepasidalijusios maisto ar vietos prie ėdžių, į žmogų spjauna tik įpykusios, tačiau ir tuomet pirmiausia perspėja spjaudamos į orą. Į užklydusį svetimą šunį spjauna nedvejodamos.

„Alpakų patinai labai tinka ėriukams saugoti. Avys tokio instinkto neturi, tad alpakų tėvynėje nuo smulkių grobuonių – kojotų ar panašių, ėriukus labai karingai saugo kartu apgyvendinti alpakų patinai, kurie turi šešias labai aštrias iltis. Jei tos gynybos nereikia, iltis geriau nudilinti, nes kitaip gali sužeisti vienas kitą. Atskirti ir tolėliau nuo patelių apgyvendinti patinai kuo puikiausiai draugauja. Tačiau jei skiria tik tvarto siena, kaip pas mus, reikia laikyti atskirai, mat užuodę pateles ima nuožmiai konkuruoti vienas su kitu“, – pasakoja Jolanta.

8–9 alpakų patelėms reikia bent vieno patino. Patelės atvedamos po vieną, nes kitaip patinas gali kelių iš jų nepamėgti ir su jomis išvis nesiporuoti.

Kai patinas laikomas su keliomis patelėmis, jis gali daug kartų poruotis su keliomis, o likusias ignoruoti. Užsimezgus vaisiui per 21 dieną patelių organizme kinta hormonų lygis, o tai pajutusios alpakos nuožmiai ginasi nuo patino, iš pradžių apspjauna, o jei nesusipranta, kliūva dar labiau.

Pastebėti, kuri patelė jau vaikinga, sunku, nes iš pradžių vaisius labai mažas, mat nėštumas trunka 11 mėnesių ir dvi savaites. Pasitaiko, kad kai kurios jauniklius veda ne kasmet.
Alpakos atrajoja, jų skrandis sudarytas iš trijų skyrių, kuriuose vyksta žolės fermentacijos ir virškinimo procesai. Alpakos paprastai skabo žolę, o jei jos nėra, tenkinasi šienu. Gerą ir blogą šieną atsirenka pagal kvapą. Žiemą galima duoti skaldytų grūdų ar kombinuotųjų pašarų, skirtų avims, ožkoms. Bent kartą per parą, o geriau du, būtina girdyti, beje, šie gyvūnai pripranta ir prie automatinių girdyklių.

„Mūsų alpakos žolės ėda kiek nori ir visuomet turi šieno, tačiau nenutunka. Žiemą per dieną suėda apie 1–1,5 kg šieno ir dvi stiklines kombinuotųjų pašarų“, – stebina augintoja.

Sodybos augalai išsaugomi

Ketinantieji alpakas laikyti sodyboje laisvai domisi, ar jos nenusiaubs aplinkos. Jolanta sako, kad alpakos, atvykusios į naują vietą, visų augalų paragauja atsargiai, tad paleistos nenuės visko iki pat šaknų.

Tačiau jei augalai pasirodys skanūs, o alpakų daug, juos anksčiau ar vėliau nuskabys. Tad sodyboje patartina augalus sodinti grupėmis ir aptverti. Tvorelės turėtų būti simboliškai tvirtos, 50–70 cm aukščio, žinoma, jos nepadės, jei kitur žalumos nebus. Alpakos paprastai tik prieina prie tokios tvorelės ir ramiai ganosi jos neperžengdamos, o ožkoms ypač maga paskanauti to, ką žmonės nuo jų atitveria.

„Mūsų alpakos ganosi laisvai ten, kur auga šimtai augalų rūšių ir matyti, kad kai kurių – vėdrynų, raktažolių, dilgėlių – jos neėda. Kai prie namo laikėme tik penkias alpakas, per palyginti trumpą laiką pavyko jas išmokyti, kad nelįstų į gėlynus ir daržus. Jeigu jas kelis kartus pavarysime iš tam tikros vietos, jos stengsis ten nesilankyti, nes nemėgsta konfliktuoti ir eiti prieš žmogaus valią“, – pasakoja Jolanta.

Gera žinia ta, kad alpakos negraužia medžių kamienų ir šakų, tik skabo lapus nuo šakelių galiukų, maždaug žmogaus akių lygyje, nes aukščiau nepasiekia.

alpakos zole

Gyvenimo sąlygos

Nors alpakos atkeliauja iš aukštų kalnų, mūsų lygumose jos jaučiasi visai gerai, žinoma, kai pailsi po ilgos ir stresą keliančios kelionės krovininiu lėktuvu.

Kadangi alpakos panašios į kupranugarius, atrodo, kad turėtų mėgti šilumą, bet iš tiesų Anduose tik tris mėnesius per metus naktimis būna pliusinė temperatūra.

Štai kodėl alpakos veda vaikus tik pirmąją dienos pusę – kad šie spėtų išdžiūti ir nesušaltų.
Alpakoms laikyti tinka tvartas ar net pašiūrė. Sienų apšiltinti nereikia. Kreikiama šiaudais, nes medžio drožlės veltųsi į jų ilgą vilną. Nakčiai ar užėjus lietui alpakos pačios subėga į tvartą, jame slepiasi, jei puola musės ar akliai.

Tvarte ėdžiose visuomet turi būti šieno ir vandens indas. Šieną jos mėgsta pakramsnoti net ir vasarą, matyt, tai pagerina virškinimą. Tvarto dydis priklauso nuo to, kiek alpakų laikoma, vienam gyvūnui turėtų tekti bent 2–3 kv. m ploto.

Aptvaras lauke gali būti paprasčiausias – užteks kuoliukų ir sukaltų dviejų ar trijų skersinių lazdų ar lentų. O kad vikresnė alpaka neperšoktų tvoros, ji turėtų būti 120 cm aukščio.

Vilna

„Esu perfekcionistė, todėl atsisakau siūlymų alpakų vilną maišyti su avių, nors labai palengvėtų tiek karšimas, tiek verpimas. Ji labai lengva, nes plauko viduje yra oro burbuliukų, manoma, kad už avies vilną šiltesnė net šešis kartus. O jau švelnumas ir grožis! Vilnos nedažau ir net stengiuosi neskalbti, kad tiktų alergiškiems žmonėms. Kiekvienas, nusipirkęs siūlų ar mezginių, gali išsiskalbti alergijos nesukeliančiais skalbikliais.

Alpakų vilnoje nėra lanolino, todėl neskleidžia kvapo, joje nesiveisia erkutės“, – vardija privalumus Jolanta.

Alpakų vilna iš tiesų švelni, ypač pirmoji jauniklių, dar vadinama „baby alpaka“, todėl pati geriausia – nuo pirmą kartą kirpto gyvūno.

„Geriausia vilna – nuo nugaros ir šonų srities, antros rūšies – nuo kaklo zonos, šlaunų viršutinės dalies. Prasčiausia, trečios rūšies, – nuo kojų, galvos ir papilvės, nes čia nemažai šiurkštaus akuoto“, – sako Jolanta, kuri pati išrūšiuoja nukirptą vilną.

Todėl dabar dažniausiai nukerpa ne visą gyvūną, vilnos palieka ant kojų, galvos ir uodegos. Vilna gyvūną šildo, o ir atrodo jis gražiau.

„Kai alpakas reikėjo kirpti pirmą kartą, sunkokai radome avių kirpėją, kurį dabar pelnytai galėtume vadinti alpakų stilistu. Jis girdi, ko prašome, ir gali sukurti įvairias šukuosenas. Iš jo sužinojome, kad alpakų vilna labai tvirta – jau po trečiosios kirpimo atšipo peiliukas, kuriuo paprastai nukerpama 50 avių“, – juokiasi Jolanta, prisiminusi, kaip ši procedūra vyko pirmą kartą ir užtruko visą dieną.

Vilnos kokybė paprastai nulemia apie 80 proc. gyvūno kainos ir įvertinimų dalyvaujant parodose. Pasitaiko individų, kurie apskritai neturi akuoto, o jei patinas apžėlęs 14–15 mikronų vilna, jo kaina aukcionuose siekia 30–100 tūkst. eurų.

Jolanta nukirptą vilną rūšiuoja skirtingiems gaminiams, iš antros rūšies velia ir gamina satinu dengtas antklodes. Iš aukščiausios rūšies rankomis verpiami siūlai, todėl ir alpakų stengiamasi turėti skirtingų spalvų po kelias, kad vilną būtų galima karšti ir verpti nemaišant.

„Nors ir sumaišyta labai graži, bet smagiau, kai natūralių spalvų daugiau, tuomet mezgant išgaunami raštai, nenusidažantys skalbiant gana karštam vandenyje. Alpakų vilna karštame vandenyje nesusitraukia, o mano megztiniui labai didele apykakle reikėjo pusės kilogramo. Jei be apykaklės, pakaktų ir 400 gramų“, – siūlų praktiškumą atskleidžia Jolanta, dėliodama įvairiausių spalvų vaikiškas kojinytes iš švelniosios vilnos, kuri tinka net alergiškiems žmonėms.

Ji pasakoja, kad Čilėje, kur pagaminama daug alpakų vilnos siūlų, ypač vertinami baltos spalvos gyvūnai, mat tuomet vilną galima dažyti labai ryškiomis spalvomis. Pilkšva ir rusva tenykščiams, skirtingai nei europiečiams, atrodo visiškai nepatrauklios.