Alpakos yra žoliaėdžiai atrajotojai. Jų skrandis sudarytas iš kelių skyrių, kuriuose vyksta žolės fermentacijos ir virškinimo procesai. Alpakos paprastai skabo žolę, o jos neesant – tenkinasi šienu. Svarbu, kad šienas būtų nesupelijęs, nesuplėkęs, nes pelėsis gali sukelti skrandžių virškinimo sutrikimus. Jeigu yra gero šieno ir blogo, jos nesunkiai atsirenka jį pagal kvapą.
Sakoma, kad yra nuodingų alpakoms augalų ir internete teko matyti net visą jų sąrašą, kur įtraukti rododendrai, azalijos, lelijiniai augalai, ąžuolai, kaštonai ir kiti augalai, priklausomai nuo jų suvalgyto kiekio, paprastai turėtų išaukti virškinimo sutrikimus. Todėl tenka matyti, kai alpakos atvykusios į naują vietą visus naujus augalus valgo labai atsargiai, tarsi degustuoja ir tikrina, ar vėliau jie nesukels jokių nemalonumų skrandyje ir tik įsitikinusios, kad valgyti galima, jos pradeda skabyti ir nepažįstamus augalus.
Mūsų alpakos ganosi laisvai ten, kur yra šimtai augalų rūšių ir matyti, kad kai kurių augalų, kaip vėdrynai, raktažolės, dilgelės, jos nevalgo. Dilgelės nušienavus, paprastai atauga alpakų ganymui tinkama žolė, o vėdrynai nors ir nevalgomi pievoje gražiai žydi ir ją papuošia.
Atėjus žiemai alpakoms galima duoti skaldytų grūdų ar kombinuotųjų pašarų, skirtų avims, ožkoms. Karvėms skirti pašarai nelabai tinka, nes jie turi daug baltymų ir labiau skirti laktacijai didinti. Šieną geriausiai pirkti paruoštą kitkomis, nes taip yra patogiau transportuoti, gyvūnams paduoti, taip pat sandėliuoti pašiūrėje ar ant aukšto.
Joms, kaip ir kitiems gyvūnams, ypač, jeigu maitiname sausu šienu, turėtų būti duodama bent kartą, o geriausia – du kartus paroje atsigerti. Galima alpakas pripratinti ir prie automatinių vandens girdyklių. Šienainis alpakoms netinka, taip pat netinka šakniavaisiai augalai: burokai, bulvės, runkeliai.
Apibendrinus galima sakyti, kad alpakos yra labai neįnoringi pašarui gyvūnai, bet jas laikant turėtų būti išlaikomos pačios elementariausios gyvūnų mitybos ir jų gerovės taisyklės. Ar gyvūnas tinkamai maitinamas, labai lengva patikrinti pačiupinėjus jo nugaros stuburo juostą. Jeigu stuburkaulis išsišovęs, vadinasi gyvūnui reikia duoti daugiau maisto, jeigu stuburkaulio beveik nesijaučia, reiškia – gyvūnas yra nutukęs.
Nors mūsų alpakos valgo maistą kiek jo nori, tačiau jos išlaiko normalias kūno formas ir reguliuoti jų raciono neteko: vasarą valgo žolę, o rudenį ir žiemą – šieną bei saujelę skaldytų grūdų. Per dieną alpakos suvalgo apie 1,5 procento savo kūno masės pašaro.
